nuotarstis

núotarstis sf. (1), nuotarstìs (3^a) 1. žr. 1 nuotartis 1: Išsikeptau ir kiaušinį, ale nenoriu nuog marčios nuotarstiẽs Vlk. Kam man toj dovanai nuotarstìs nereikiama! Rod. Ne toks ten didelis gėrymas, bet tik ta nuotarstis Plv. Nesakyk apie tai niekam: žinai, kitusyk gal būt kokia nuotarstìs, tai ne to vertė Gž. 2. priežastis, pretekstas: Tokia tik núotarstis buvo Sdk. ^ Be núotarsties nėra smerties Trgn. 3. lemtis: Nu jau man kaip kokia núotarstis – teip ir papuola Sdk.